Mėnesio eksponatas

Čiurlioniui – 150

Antanas Krištopaitis (1921–2011) – dailininkas, kurio akiratyje atsidūrė per 600 Lietuvos bažnyčių, 200 malūnų, įvairių istorijos, gamtos paminklų, duoklė atiduota ir Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui (1875–1911).

Žemaičių dailės muziejus yra įsigijęs aštuonias dailininko akvareles. Dažų ir vandens sustabdytose akimirkose – Žemaitijos artefaktai, refleksija objektų, kurie istoriškai svarbūs ir turintys išliekamąją vertę ne tik Plungės miestui, bet ir visos Lietuvos istoriniam kultūros laukui. Akvarelėse – išskirtiniai Plungės rajono objektai: Oginskių rūmai, muzikos mokyklos vietą menantis stogastulpis, Rietavo bažnyčia su kunigaikščių koplyčia-mauzoliejumi, senoji Plungės klebonija, kuri saugo Sofijos ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionių romantišką meilės istoriją. Tai mūsų krašto paveldas, kuris reprezentuoja Žemaitijos savitumą ir nusako dailininko gebėjimą meistriškai jį perteikti.

Senoji Plungės klebonija, jos aplinka Antano Krištopaičio akvarelėje užlieta akinamai geltonos saulės šviesos. Ši spalva pasirinkta neatsitiktinai. 1908 metų vasarą visą mėnesį sužadėtiniai Sofija Kymantaitė ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis praleido Palangoje. Iš Palangos arkliais jiedu išvyko į Plungę, kur Sofija turėjo tikslą supažindinti dėdę kleboną Vincentą Jarulaitį (anot klebono, kiek pavėluotai) ir tėvus su sužadėtiniu Konstantinu.

Tąkart svetingoje artimųjų aplinkoje jiedu praleido nepaprastai romantišką rugpjūtį ir rugsėjį. Tą laiką primena M. K. Čiurlionio sukurtas paveikslų ciklas „Jūros sonata“. Kelionę į Plungę vaizdingai yra aprašiusi Danutė Čiurlionytė-Zubovienė: „1908 m. rugpjūtis. Prie šio namo sustoja arkliai, o bričkoje sėdi du laime spinduliuoja žmonės. Tai sužadėtiniai grįžta iš Palangos. Grįžta turtingi kaip karaliai – jie atsiveža „Jūros sonatą“ ir nuostabių saulėlydžių prisiminimą... Žymus menininkas ir jaunutė kukli pradedanti rašytoja, „Vilties“ bendradarbė. O tačiau, metams praėjus, jis jai parašys: „Ir man nuostabu, Zuliuk, iš kur tu tokia turtinga, kad gali man duoti tiek beribės laimės?“.

Įdomi skaičių magija: M. K. Čiurlionis su S. Kymantaite pirmą kartą į Plungę kartu atvažiavo 1908 metais; prabėgus penkiasdešimt metų (1958 m.) Sofija paskutiniais savo gyvenimo metais, ilgesio kupina širdimi ir vedina laimingų dienų prisiminimais, aplanko Plungę, stabteli prie klebonijos, bet į vidų neužeina – per skaudu... Dar po trisdešimties metų (1988 m.) dailininkas Antanas Krištopaitis nulieja akvarelę „Klebonijos pastatas, kuriame vasarojo Sofija ir Mikalojus Konstantinas Čiurlioniai“.

M. K. Čiurlionis – simbolistas, gal todėl Aukščiausiojo valia ir šios laiko atkarpos sudėliotos simboline seka?

Kita vertus, atsakymą galima rasti ir dailininko Antano Krištopaičio pasakytuose žodžiuose. Dailininkas, minėdamas savo 80-mečio jubiliejų, lakoniška fraze išsakė viso gyvenimo kredo: „Jubiliejai – tik tarp kitko, ateina ir nueina. Lieka tai, ką per gyvenimą padarei“. Prasmingi žodžiai, telpantys simbolinių datų tarpsnyje, pažymėtame šimtmečio skirtumu, ir uždarantys abiejų dailininkų žemiškos kelionės pabaigą – 1911 ir 2011 metai. Tačiau spindintys paliktomis aukso varsomis, tomis, „ką per gyvenimą padarei“, tomis, kurios taip traukia akis, pažirusios prie senosios klebonijos. O per jų švytėjimą tarsi atplaukia Čiurlionio kadaise parašyti žodžiai Sofijai: „Baisiai dėkingas Tau ir visus pirštus auksinius mieluosius [palinkęs] prie Tavo kojų bučiuoju ir į akis Tau žvelgiu, mano Tu saule pavasarine“.