Mėnesio eksponatas

Šv. Kalėdos visada ir visur –  Kalėdos

Artėja didžiosios metų šventės Kalėdos. Metas, kada aplankome artimuosius, draugus, kada lengvai ir paprastai atveriame širdis džiaugsmui, lūkesčiams, svajonėms. Šiemet jos kitokios – karantinas apriboja taip laukiamus susitikimus, bet neatima vilties, kad bendros pastangos saugotis ir saugoti kitus duos gerų rezultatų: mes vėl galėsime džiaugtis įprastu gyvenimo ritmu.

Kad rastume stiprybės ir šiek tiek praskleistume nežinomybės šydą, muziejus siūlo  akies krašteliu žvilgtelti, kaip Kalėdas šventė mūsų tautiečiai,  patekę į nepavydėtiną padėtį – ištremti į Sibirą? Susitelkimo, orios laikysenos, meilės ir šventinio pakylėjimo jiems tikrai netrūko. Nors ištremtuosius nuo gimtinės skyrė nežinomybė ir tūkstančiai kilometrų, bet nematomi saitai juos jungė tvirčiau nei būnant kartu.

Sutuoktiniai Valė ir Vladas Šipaliai prie Kūčių stalo tolimame Norilske atrodė taip, lyg Kalėdų ryto lauktų namuose... Tradiciškai papuošta eglutė, kūčiukai, aguonų pienas, obuoliukai, tik žemė svetima ir primesta svetima valia.

Susiburti ir kartu pasitikti Kalėdas tremtiniams reiškė ne tik išlaikyti tradicijas, bet trumpai, nors mintimis, sugrįžti į gimtinę pas savus. Nuotraukoje tremtiniai prie Šv. Kalėdų stalo Džezgazgane 1957 m., visų veiduose šypsenos. Kalėdos – užgimusių naujų vilčių laikas...  Beje, laikas nestovi vietoje: dvi mielos A. ir J. Vaišvilų dukros šoka snaigių šokį –  abi gimusios tremtyje.

Gėrio, šviesos dvasia sklinda ir iš tarpukariu Lietuvoje darytų nuotraukų, kuriose užfiksuoti žymūs mūsų kraštiečiai, švenčiantys Kalėdas. Prof. fiziko, etnologo Igno Končiaus (1886–1975) šeimoje tiesiog „kvepia“ vaikų Kalėdomis: kambario puošmena eglutė, išdabinta rankų darbo žaisliukais, Kalėdų senelis iš pintinės traukia dovanas ir, žinoma, išraiškingi vaikų veidai, kuriuose nuostaba ir džiaugsmas. (Igno Končiaus šeima. 1924 m. Dotnuva). Tokios pat jaukios, krikščioniškų tradicijų kupinos Končių šeimos Kalėdos ir po metų, tik jau Kaune.

Šventinė, pakili nuotaika užfiksuota nuotraukoje, kurioje teisininko, žurnalisto Antano Ragausko (1891–1969) šeima sutinka Kalėdas. Nuotrauka daryta 1939 metais – tuo laiku A. Ragauskas gyveno Plungėje, Telšių gatvėje (anuomet Smetonos), 1932 metais pastatytame name. Ten veikė ir jo notarų biuras. 1940 m. sovietų valdžiai konfiskavus jo turtą, A. Ragauskas su šeima persikėlė į Kauną, vėliau pasitraukė į Vakarus. 1949 m. visam laikui emigravo į JAV.  

Retas plungiškis nepažinojo nusipelniusios mokytojos, kraštotyrininkės, visuomenininkės Eleonoros Ravickienės (1916–2004). Jos surinktų istorinių įvykių, faktų vedama, užaugo ne viena plungiškių karta. Daugeliui Iš mokytojos lūpų apie Plungę, jos apylinkes pavyko sužinoti daugiau, nei rašo vadovėliai. Bet kad visų mylima ir gerbiama mokytoja  galėtų tapti Kalėdų seneliu – sunku įsivaizduoti. Tai faktas! Nuotraukos, kurią saugo Žemaičių dailės muziejus, nugarinėje pusėje – pačios mokytojos ranka parašyta: „1960 m. N. Metų Senis E. Ravickienė“. Kalėdos visada ir visur – Kalėdos – stebuklų laikas.

Danutė Einikienė

Žemaičių dailės muziejaus vyr. fondų saugotoja

Nuotraukų sąrašas:

1. Šipalių šeima tremtyje. 1959 m. Norilskas. GEK 1600
2. Tremtiniai prie Šv. Kalėdų stalo. 1957 m. Džezgazganas. GEK 1697
3. Vaišvilų dukros šoka prie Kalėdų eglutės. 1964 m. Džezgazganas. GEK 1696
4. Šv. Kalėdos Igno Končiaus šeimoje. 1924 m. Dotnuva. GEK 2879
5. Šv. Kalėdos Igno Končiaus šeimoje. 1925 m. Kaunas. ŽDM
6. Igno Končiaus šeima Kalėdų dieną. 1925 m. Kaunas. ŽDM
7. Notaro Antano Ragausko šeima. 1939 m. Plungė. GEK 7248
8. Eleonora Ravickienė – Naujųjų metų Senio personažas. 1960 m. Plungė. GEK P.m.849