Mėnesio eksponatas

Šventosios savaitės įvykių tėkmėje mes kiekvienas savaip piname savo gyvenimo patirtis, išgyvenimus, vedame paraleles su istorine bibline atmintimi. Turbūt niekas kitas, kaip Verbų sekmadienis, mus nepriartina prie suvokimo, kad mūsų būtis labai panaši į Kristaus kančios ir Prisikėlimo istoriją: neretai atsitinka taip, kad, perbridus skausmo, blogio, išdavysčių jūras, ateina išsivadavimo, šviesos laikas kiekvienam iš mūsų. Verbų sekmadienis – širdžių atsivėrimo Kristui šventė.

Kokiomis spalvomis Verbų sekmadienį „mato“ menininkai? Žemaičių dailės muziejaus dailės rinkiniuose saugoma didžiulė akvarelininko Igno Budrio (1933–1999) kolekcija. Dailininko kūryba, trukusi keturis dešimtmečius, užima svarbią vietą lietuvių dailės istorijoje. Ji reprezentuoja pasaulio mentalinį ir emocinį savitumą. Akvarelėse lengvai „nuskaitoma“ spalvingų metaforų bei simbolių kalba.

Žemaičių dailininką Igną Budrį paviliojo... Vilniaus krašto verbos! Matyt, jį užbūrė jų dekoratyvumas, kuris išgaunamas meistriškai jas surišant į vieną verbą, dažnai panaudojant net iki 30 rūšių augalų.

I. Budrys akvarelėje „Verbos“ 1989 m., naudodamas sodrų akvarelės dažą, juodo kontūro ritmiką, savitai nuspalvino Vilniaus miesto panoramą. Verbų spalvos nuo kambario palangės žaismingai „sušoko“ ant namų langų, stogų, sienų – taip sukurdamos miestui visa apimančią sakralinę gyvybingumo galią.

Kiek netikėta, kad akvarelėje „Kompozicija su verbomis“ (1990 m.) Vilniaus verbų tema vystoma Kuršių Nerijoje, Parnidžio kopos fone. Atitrauktos užuolaidos tarsi atveria sceną, ant kurios puikuojasi Verbų sekmadienio Pajūrio krašto dekoracijos:  pasninko valgis žuvis, kopa, marios ir iš toli sklindanti budriškos saulės šviesa. Jos keistai sodri, nueinanti į amžinybę spalva verčia perkoduoti akvarelės gylių ir galimybių raišką.

Danutė Einikienė

Žemaičių dailės muziejaus fondų saugotoja