Mėnesio eksponatas

2023 metai – Vilniaus metai, prasidedantys garbinga 700 metų sukaktimi. Vilnius švenčia, o su juo ir visa Lietuva!

1323 m. sausio 25 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas savo laiške, adresuotame Liubekui, Zundui, Brėmenui, Magdeburgui, Kelnui ir kitiems miestams, pirmą kartą  paminėjo Vilnių. Laiškas – tai pirmasis žinomas rašytinis šaltinis, kuriame minimas valdovo miestas Vilnius. Prieš šimtmečius skelbta ir iki šių dienų išlikusi žinia tapo privilegija švęsti Lietuvos sostinės Vilniaus gimtadienį – 700 metų jubiliejų.

Magiška Vilniaus trauka neblėsta jau daug šimtmečių: į jį važiuodavo ne tik karaliai, popiežiaus legatai, įvairių šalių pasiuntiniai, sėkmę jame atrasdavo ir mokslo žmonės – vien Vilniaus universitetas prie Pilies gatvės užėmė visą kvartalą! O kur plačiausiose miesto gatvės vietose įsikūrusiuose turguose gyvai skambėjęs minios klegesys, pritraukdavęs gausų būrį prekeivių, amatininkų. Vilnių augino įvairiomis kalbomis kalbantys ir skirtingoms konfesijoms priklausę miestelėnai. Vilnius buvo ir išliko daugiakultūrinis miestas.

Vilniaus senamiesčio urbanistinis veidas formavosi kelis šimtmečius, palikdamas jame unikalius įvairių architektūros stilių ženklus.

Nuo Pilies kalvos, kurios viršuje stovi Gedimino bokštas, atsiverianti senamiesčio panorama, talpina gotikos, renesanso, baroko, klasicizmo stiliaus architektūros klodus. Miestas, išsaugojęs spindulinį gatvelių tinklą, būdingą viduramžiams, iki šių dienų žavi iškiliais gotikiniais plytų mūro vienuolynų ansambliais, pirklių gildijų pastatais. Akis glosto dominuojantis vilnietiškasis barokas, kurio pasididžiavimas – pirmasis ir seniausias Vilniaus baroko perlas – šv. Kazimiero bažnyčia, pradėta statyti dar 1604 metais.

1994 metais Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą – kaip miestas, turintis didžiausią barokinį senamiestį Rytų ir Vidurio Europoje.

Miesto trauka, pasireiškianti harmoninga kraštovaizdžio ir architektūros derme, neaplenkė ir žemaičių menininkų. Noras jame ne tik gyventi, bet ir savo kūryboje įamžinti Vilnių – daugelio dailininkų siekis.

Ignas Budrys – vienas ryškiausių, produktyviausių ir meistriškai akvarelę valdžiusių žemaičių menininkų. Jis gimė 1933 m. gruodžio 25 dieną pačioje Žemaitijos širdyje – Platelių apylinkėse, Grigaičių kaime. Mirė 1999 metais Vilniuje.

Gyvenimo ir kūrybos kelias, o gal pats likimas, dailininką atvedė į Vilnių. Brendimo ir ieškojimų etapas sutampa su jo studijomis tuometiniame Valstybiniame dailės institute (1953–1959) ir pedagogine veikla, kai 1960–1965 m. dėstė Vilniaus vaikų dailės mokykloje ir Lietuvos dailės institute. Nemažai metų I. Budrys vadovavo Dailininkų sąjungos akvarelininkų sekcijai – savo asmeniniu pavyzdžiu ir entuziazmu į šią tapybos šaką kūrybai patraukė ne vieną dailininką. 1983 m. dailininkui suteiktas nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas.

Senasis Vilnius, vaizduotę įaudrinanti jo architektūrinė mozaika, tapo akvarelininko Igno Budrio kūrybos lauku. Žemaičių dailės muziejaus dailės rinkiniuose saugoma didžiulė dailininko kūrybos kolekcija, kurioje negausi, bet labai ryški akvarelėse įkūnyta Vilniaus tema. Akvarelėse senojo Vilnius architektūra išgryninta iki linijų skambėjimo: laisvai besiliejantys potėpiai, sodrus koloritas, ryškūs kontūrai, meistriškai įvaldyta technika. Taip savitai perteikiama Vilniaus senamiesčio aura, pažadinamas mentalinis ryšys su miestu. Su tokiu giliu emociniu užtaisu sukurtas akvarelių ciklas „Vilnius – šimtmečių miestas“.

Danutė Einikienė

Žemaičių dailės muziejaus vyr. fondų saugotoja