Mėnesio eksponatas

Vėlinės – laikas skirtas tiems, kurie pro siaurus „vėlių vartelius“ išėjo amžinybėn... Nuo senų senovės tikėta, kad artimųjų ilgesys tamsų rudens metą vėles trumpam  sugrąžina atgal...  Žmonės mirusiuosius prisimena malda, uždegta žvakių liepsnele prie kapo ir tylia atgaila už kažkada neištartą ir taip laukiamą žodį...

Vėlinės – laikas, kai, palikę kasdienybės rūpesčius, einame ieškoti šviesos aplink save ir savyje.

Šviesūs sielos virpesiai plazda ir menininko Vytauto Tamoliūno (1955–2009) kūryboje. Reliatyvus laiko tėkmės motyvas ryškiai dominuoja dailininko drobėje „Amžinoji šviesa“ (2001), kurioje karaliauja žolynai, būties virpesiai, erdvės. Kūrinys tarsi paskandina žiūrovą visatos platybėse, aukštose materijose, tačiau dailininkas išmaniai priverčia mus atsigręžti atgal, čia pat – į Žemę – amžinybės kūrėją, kurioje sukasi viskas, kas gyva ir kas ne.

„Esu teptukas Dievo rankose. Kai tapau, jaučiuosi lyg medituočiau. Tie darbai mano išmelsti“, – sakydavo Vytautas Tamoliūnas. Meditacinę galią turinčias drobes taikliai apibūdino dailininko žmona Rimantė Tamoliūnienė: „Iš tiesų, kasdieniški gamtos motyvai, fermentuojantys vieningą meninio vaizdo audinį, buvo pakeliami į skaidraus sakralumo lygmenį, kartu perteikiant nenusakomą ramumo pojūtį“.

Amžinoji trauka ir žavesys išlieka tik talentingo dailininko kūriniuose. Tokios ir Vytauto Tamoliūno drobės, verčiančios vėl ir vėl sugrįžti, stabtelėti ir pagalvoti, kiek šviesos turiu savyje, kiek jos turėjo ir paliko išėjusieji amžinybėn...

Danutė Einikienė

Žemaičių dailės muziejaus vyr. fondų saugotoja