Mėnesio eksponatas

Kiekvienas miestas turi savo veidą. Plungė, miesto statusą turinti nuo 1792 metų, – taip pat. Norint pažinti, koks jis, reikia neskubriai pasivaikščioti senomis gatvelėmis, stabtelti prie paminklų, aplankyti senąjį Plungės parką.

Motyvacijos iš naujo atrasti Plungę šiemet netrūksta – miestas švenčia 230-ąjį gimtadienį ir sutikti dar „gyvų“ liudininkų, mačiusių miesto gimimą, – maloni staigmena. Ar tai įmanoma? Taip! Tokia pažintis mūsų laukia senajame Plungės parke.

Pavasarį, tik įžengus pro pagrindinius parko vartus, mus pasitiks jaunutės, lyg rūmų damos, baltais žiedais pasipuošusios net 103 obelaitės, o kur dar žieduotos vyšnios, slyvos. Tokį grožį skleidžia atkurtas istorinis Mykolo Oginskio parko vaismedžių sodas.

Užsukus į parką vasaros pradžioje, jau nužydėjus sodui, akis džiugins įvairiausiomis spalvomis pražydę šimtai bijūnų. Kokia tai nuostabi kvapų terapija! Ne be reikalo bijūno pavadinimas kildinamas iš graikų k. žodžio paeon – gydymo dievas. Kadaise toje pat vietoje bujojo balti ir raudoni bijūnai, kurie iškilmingai lenkdavo savo kuplias galvas pro vartus karieta įvažiuojantiems kunigaikščiams Oginskiams ir jų svečiams.

Bet tai dar ne viskas – neskubriu žingsniu parko alėjomis eikime tolyn, kur karštą vasaros dieną senų medžių šešėliai nejučia taps geidžiamais bendrakeleiviais, o netoliese raibuliuojančių tvenkinių akys paslaugiai nulydės gaivinančios vėsos žvilgsniu.

Neskubėkime, atėję į centrinę parko dalį ir apžiūrėję M. Oginskio didingus rūmus, nepamirškime pasisveikinti su gražuolėmis tvenkinio lelijomis ir jų draugijoje esančia dailia meilės deive Venera. Jos atsiradimo istorija glaudžiai siejasi su nusipelniusios mokytojos, Plungės garbės pilietės Eleonoros Ravickienės (1916–2004) kraštotyrine veikla. Tik jos dėka skulptūrėlė, kadaise puošusi M. Oginskio parką, vėl atkurta. Tyrinėjant dvaro istoriją, pro pastabią kraštotyrininkės akį nepraslydo 1911 m. daryta nuotrauka, kurioje sunkiai įžiūrima viduryje baseinėlio esanti salelė ir ant jos pastatyta skulptūra. Citata iš asmeninio Eleonoros Ravickienės archyvo (albumas „Plungės parko rūmų istorija“): „Man prašant, ją aprašė menotyrininkė M. G. Ir koks džiaugsmas, kai „atstatytą Plungės parke Venerą pamačiau 1991 m. birželio 28d., technikumas šventė 25-metį ir Veneros sugrįžimą. Ji vėl atsirado tvenkinio salelėje“.

Mažumėlę pasvajokim: ak, kaip ji primena amžinos meilės pažadus...

Kad ir kaip saldu būtų panirti į meilės deivės viliones, nepamirškime, jog mūsų laukia pažintis su tuo ypatingu liudininku, „mačiusiu“ Plungės miesto gimimą!

Išties retas parko lankytojas, išvydęs didingą, plačiai šakų vainiką išskleidusį ąžuolą, prie jo nestabteli. Tai seniausias Plungės parko medis – Perkūno ąžuolas. Įspūdingas savo dydžiu ir amžiumi: jo lajos skersmuo siekia apie 25 metrus, aukštis – 26 m, apimtis 0,9 m aukštyje siekia 4,86 m, o amžius mena pagonybės laikus – jam daugiau kaip penki šimtai metų. Saugomu gamtos paminklu paskelbtas 1960 m., o nuo 1987 m. – respublikinės reikšmės saugomas gamtos paminklas.

Perkūno ąžuolas lankytojus pasitinka nematoma trauka, išreikšta galingos gyvybinės energijos pliūpsniu.

Ne veltui ąžuolynai pagonybės laikais buvo šventa vieta ir būtent ąžuole gyveno net trys lietuvių pagonių dievai: vyriausiasis dievas Perkūnas, derlingumo ir karo dievas Patrimpas bei mirties (smerčio) dievas Pikulis. Ši dievų triada nurodo visą gyvenimo ciklą, kuriuo tuo laiku gyveno mūsų protėviai. Lietuviams jų buvimas be galo svarbus, todėl dažnai minimi pasakose, dainose, sakmėse.

Plungės parkas yra įsikūręs seno žemaitiško miško – alko – vietoje. Galingas Perkūno ąžuolas į saulę tiesėsi dar tada, kai šiose apylinkėse ošė neužmatomos žaliosios girios, o vaidilutės ąžuolynuose tebekūrendavo šventąją ugnį...

Daug negandų, audrų išgyveno garbingas senolis, daug laimingų dienų, metų, įvykių prabėgo pro jo akis. Vienoje iš legendų sakoma: kai paskutinis žemaitis apsikrikštijo, Perkūnas taip supyko, jog trenkė į šį ąžuolą. Ir dabar kamiene tebėra žaibo kirčio žymė. Nuo to ir pavadinimas – Perkūno ąžuolas.

Kai Plungei buvo suteiktos Magdeburgo teisės, Perkūno ąžuolas artėjo tik prie savo amžiaus vidurio. Dabar medis nebeauga – viršijęs gamtinę brandą.

Ąžuolo draugiją mėgo ir kunigaikščiai Oginskiai. Po jo laja buvo pastatyti suoliukai. Šiltuoju metų laiku Marija Oginskienė Plungės vaikams šioje vietoje rengdavo koncertus, spektaklius. Rūmų šeimininkas Mykolas Oginskis su svečiais, lydimas  orkestro garsų, visada nuo Perkūno ąžuolo išjodavo į medžiokles.

Ir šiais laikais Perkūno ąžuolas tebėra traukos vieta – jaunavedžių poros prie jo ateina ne tik įsiamžinti, bet ir paprašyti globos, kad jų bendras gyvenimas būtų toks pat ilgas, tvirtas ir laimingas.

Didingas ąžuolas negaili savęs – visiems atėjusiems skleidžia per amžius sukauptą ramybę, išmintį, stiprybę, teikia ieškantiems žvalumo, džiugesio. Ilgėliau pasibūkim jo draugijoje  Tokia tad galingo Perkūno ąžuolo privilegija.

Danutė Einikienė

Žemaičių dailės muziejaus vyr. fondų saugotoja