Naujiena

Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną prisimename tądien žuvusiuosius už nepriklausomybę, jaučiame dėkingumą ir daugeliui iki šiol gyvų tų dienų liudininkų. Tarp jų – ir apdovanotieji, ir neįvardinti Plungės krašto gyventojai. Žmonės išreiškė palaikymą kovoje už šalies nepriklausomybę budėdami sostinėje prie svarbių objektų, o neturintieji galimybės išvykti – gausiai dalyvaudami sausio 13-ąją sueigoje Plungėje. Apie tai liudija tuomet vienintelio Plungės ir Rietavo krašto laikraščio „Žemaitis“ 1991-ųjų sausio 15-osios pirmojo puslapio publikacijos, kurias čia ir pateikiame.

Padėkite Lietuvai

Ankstų pirmadienio rytą į redakciją atskubėjo juodeikiškis Ambraziejus Saudargas, ką tik grįžęs iš Vilniaus, pergyvenęs kraupius įvykius prie televizijos bokšto. Štai ką jis papasakojo:

–        Negaliu užmerkti akių – prieš akis tankai, traiškomi žmonės... Iš pradžių jie tik gąsdino. Paskui ėmė dideliu greičiu važinėti, šaudyti. Garsas baisus, sąmonę temdantis. Du žmonės iš išgąsčio čia pat krito. Širdys neatlaikė – nereikėjo nė okupantų kulkų. Kai supratom, kad tankai nebeprasuks pro šalį, o važiuoja tiesiai į mus, susikibom rankom ir šaukėm: „Lietuva bus laisva! Lietuva bus laisva!“. Kai jau jie visai buvo arti, šaukėm ir „Fašistai!“. Ėmė svaidyti patronus su sprogstančiomis dujomis. Tame dūmų debesyje, automatų buožėmis daužydami žmonių galvas, desantininkai veržėsi bokšto link. Išdaužę langus, veržėsi į vidų. Tankai važiavo į žmones. Pamačiusi priešais tanką, rusė moteris ėmė šaukti: „Svoloči, čto vy delajete?“. Tankui numaurojus, liko trys sutraiškyti žmonės. Iš jų ir ta moteris...

Kai desantininkai įsiveržė į bokštą, šaudė. Neįmanoma apsakyti, kas dėjosi. Vieni nešėme sužeistuosius, kiti stojo petys petin, kartodami: „Lietuva bus laisva!“... Tankai, prasibrovę prie bokšto, apsisuko ir stūmė nuo jo tolyn žmones. Iš bokšto buvo girdėti, kad ten buvę darbuotojai priešinasi. Apie bokštą stojo desantininkai. Matėm, kai iš bokšto buvo išmesta Lietuvos vėliava. Žmonės supo tankus, šaukdami: „Lietuva bus laisva!“. Tankai sukiojosi, kraipydami vamzdžius, demonstravo savo plieninę jėgą. Užėmus bokštą, iš vieno tanko per garsiakalbį išgirdome Jarmalavičiaus balsą. Jis šaukė: „Broliai, seserys, skirstykitės, visa valdžia pereina į Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komiteto rankas“. Niekas nepatikėjo. Šaukė: „Išdavike, išdavike!“. Nors tankų nustumti nuo bokšto, verkdami, šaukdami Lietuvos vardą, kibosi rankomis ir stovėjo. Iš šio kovos lauko buvo išnešti tik žuvusieji ir sužeisti...

Aš prašau: neleiskime įsitvirtinti mūsų tautos išdavikams Burokevičiui, Švedui, Jarmalavičiui, kurie, dar neturėdami valdžios, Vilniuje jau skelbia komendanto valandą. Aš prašau visų rusių motinų ir žmonų: „Neleiskite savo vaikams ir vyrams žudyti Lietuvos“. O mūsų rajono žmonių prašau: „Važiuokite į Vilnių. Ten žmonės šaukiasi paramos. Vilniečiai budi šeimomis su mažais vaikais. Pervargę, paras nemiegoję, jau nebeturi jėgų stovėti. Kaip tik pajėgia, vieni kitus užjaučia, dalinasi arbata, sumuštiniu. Kaimo žmonės, juk dabar ne pats didžiausias darbymetis, padėkite gelbėti Lietuvą. Rytoj gali būti vėlu. Važiuokite į Vilnių. Matote, kad mūsų jėga – susitelkime.

Gerbiamas A. Saudargas skubėjo. Jis su savo dviem sūnumis ir dukra – jau keturiese – budės sostinėje.

Užrašė Danguolė Ažaneckienė

Rodė ir Plungės TV

Užvakar, sausio 13-osios vakare, plungiškiai matė TV laidas ne tik iš Kauno, bet ir iš Plungės. Didžiulėmis Plungės televizijos bokšto darbuotojų ir (operatoriaus) Stasio Buitkaus pastangomis pirmą kartą buvo surengta vietinės TV transliacija 21 valandą, kiek vėliau plungiškiai išvydo tądien įvykusios žmonių sueigos prie šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vaizdus, girdėjo ir matė rajono Tarybos pirmininką Gintarą Morkį, kuris skaitė kreipimąsi į Plungės ir jos apylinkių gyventojus.

Bėdoje nelikome vieni

Sausio 13-osios naktį prie Vilniaus televizijos bokšto desantininkai sušaudė Plungės autotransporto įmonės autobusą (kuriuo Vilniun atvyko plungiškiai). Laimė, tuo metu autobuse žmonių nebuvo. O technika nukentėjo... Ką daryti? Kaip namo sugrįžti?

Tačiau bėdoje nelikome vieni, Vilniaus autobusų parko darbuotojai be jokio užmokesčio per naktį sutvarkė autobusą. Ačiū jiems visų plungiškių vardu. Ačiū ir poniai Onutei Navickienei bei jos šeimai, gyvenantiems netoli televizijos bokšto Sudervės gatvėje, už šiltą pastogę, maitinimą, nuoširdų rūpestį mūsų žmonėmis.

Sausio 13-osios nakties Vilniuje dalyviai plungiškiai

Žemaitis. 1991 m. sausio 15 d., Nr. 6, p. 1.