Naujiena

Europos paveldo dienos – TVARUS PAVELDAS

2022 09 13

Europos paveldo dienos – TVARUS PAVELDAS

Rudenį po Europos miestus, miestelius ir kaimus pasklinda tradiciniais tapę Europos Tarybos programos „Europos paveldo dienos“ renginiai. Šių metų tema – „Tvarus paveldas“, skatinanti atkreipti dėmesį į greta esantį kultūros paveldą, kuris per keletą šimtmečių vieną ar kitą vietovę padarė išskirtine, unikalia, žadinančia ne tik domėtis, bet ir suvokti paveldo įvairovę, jo vertę bei saugoti, tausoti ir išradingai naudoti.

Žemaitijos regionas šiemet atkreipė dėmesį į kryždirbystės tradiciją. Tradiciniai žemaičių kryžiai, koplytėlės, koplytstulpiai, šventųjų skulptūrėlės – unikalus paveldas, bylojantis apie mūsų tautos tradicijas, papročius. XIX amžiuje Žemaitijoje kryždirbystės paminklų būta ne tik kapinėse, bažnyčių šventoriuose, bet beveik kiekvienoje sodyboje, pakelėse ir net sunkiai pasiekiamose vietose miškuose. Lietuva vadinama kryžių šalimi. UNESCO 2001 m. į paskelbtą žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą įtraukė Lietuvos kryždirbystę bei kryžių simboliką.

Išskirtinis žemaičių meistrų bruožas – skulptūrėlių realistiškumas, koplytėlių statymas ant žemės, dažniausiai ant didelių akmenų. Kryžiai statomi ne tik kaip paminklai mirusiesiems: tai žmonių dvasinės apsaugos ženklai. Reta sodyba neturėjo tokio ženklo. Ypač daug kryžių buvo statoma pokario laikotarpiu, kai žmonės buvo vežami į Sibirą, kai miške vis pasigirsdavo šūviai. Vieni jų turėjo priminti už Lietuvos laisvę žuvusius partizanus, kiti galbūt į Sibirą išvežtas šeimas, treti – tiesiog į dangų kylanti malda.

Žmonių meilė, dėmesys ir pagarba kryžiams, koplytėlėms, šventųjų skulptūrėlėms – beribė. Kryžiai Lietuvoje buvo statomi net tais laikais, kai Rusijos imperija ir Sovietų Sąjunga draudė ar ribojo tai daryti. Todėl jau XIX a. pabaigoje šie paminklai įgijo ne tik religinę, paprotinę reikšmę, bet ir nacionalinio simbolio statusą.

Žemaičių dailės muziejus pristato vertingiausius senosios kryždirbystės rinkinio eksponatus. Didžiąją jų dalį sudaro liaudies skulptūros. Jų kilmės vieta – Plungės rajonas. Iki šiol daugumos skulptūrėlių autoriai nėra žinomi. Didesnė jų dalis sukurta XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje. Vertingiausiomis laikomos tos skulptūrėlės, kuriose išliko įrašai, kada ir kur jos sukurtos. Žemaitijoje, ypač Plungės rajone, daugiausiai rasta „Šv. Mergelės Marijos Maloningosios“, kuri vaizduojama su iš rankų einančiais spinduliais – taurumo simboliais, „Šv. Marijos Skausmingosios“ („Sopulingosios“) – krūtinė perverta septyniais kardais, kurių kiekvienas susijęs su Marijos skausmais,  išgyventais dėl sūnaus Jėzaus, ir „Pietos“, reiškiančios  motinos meilės ir kančios simbolį, skulptūrinių kompozicijų.

Pamaldumu pasižymėjęs artojų globėjas  Šventasis Izidorius – vienas iš dažniausiai vaizduojamų šventųjų Žemaitijoje.

Palei vartus, pro kuriuos būdavo genami į laukus gyvuliai, sodybų šeimininkai koplytėlėse statydavo „Švento Jurgio“ – gyvulių globėjo – skulptūrėlę, tikėdami, kad juos globos ir saugos nuo ligų ir nuo vilkų, nes Šv. Jurgis yra ir vilkų šeimininkas. Lietuvoje Šv. Jurgis laikomas antruoju globėju po Šv. Kazimiero. Muziejaus rinkinyje saugoma žemaičių liaudies meistro Justino Jonušo (1926–2021) sukurta išraiškinga skulptūrinė „Šv. Jurgio“ kompozicija.

Tiltų globėjas ir saugotojas nuo nelaimingų atsitikimų vandenyje Šv. Jonas Nepomukas – ypač žemaičių gerbiamas ir mylimas šventuoliukas. Jis laikomas savu ir meiliai vadinamas Joneliu – pro jį einant nereikėdavo nusiimti net kepurės. Tai bene gausiausia skulptūrėlių kolekcija muziejuje.

Dangišku mėliu paspalvinta, su ypatinga atida išdrožta Šv. Stanislovo skulptūrėlė – tai Stanislovo Riaubos (1904-1982 ), vieno žymiausio XX amžiaus žemaičių menininko, kūrinys. Tai pavyzdys tradicijos – koks šeimininko vardas, tokiu pat vardu ir šventuoliukas apsigyvendavo toje sodyboje. S. Riauba savo piršteliais, pasitelkdamas talentą ir lakią fantaziją, sukūrė įstabią skulptūrinę kompoziciją „Altorius“. Jis toks gražus, pripildytas dvasinės jėgos, jog ir prabėgus pusšimčiui metų, šviečia ryškia riaubiška šviesa.

Šventųjų moterų rinkinyje žymiai mažiau. Iš jų išsiskiria „Šv. Barbora“ su ostija taurėje – laimingos mirties patronė, „Šv. Ona“ , mokanti Mariją skaityti. Šv. Onos siužetas naują prasmę įgijo spaudos draudimo metais: tada ji išreiškė meilę lietuviškai  knygai, mokslo troškimą. Tai itin retos šventųjų skulptūrėlės.

Muziejuje saugomos kryžiai-saulutės – puikus pavyzdys, kaip senosios lietuvių religijos, susiformavusios akmens amžiuje, simboliai persipina su krikščionybę identifikuojančiais ženklais.

Babrungo upėje rastas kryžius sukonstruotas iš trijų lygiagrečių strypų. Ant stiebo – trys dangaus kūnai. Didesnis ažūrinis ratas su spinduliais – saulė. Aukščiau esantis mažesnis tamsus skritulys su dviem tulpelėmis vaizduoja Žemės kūną, o apačioje, po saule, įkomponuotas mėnulio pjautuvas. Toks kryžius atspindi Visatą. Kryžius aukštis – 116 cm. Manoma, kad jis stovėjo ant kokio didesnio sakralinio pastato. Buvo vėjarodis. Jo tvirtinimas ant ašies būdingas tik Žemaitijos regionui. Panašiai vaizduoti figūriniai sparnuotų žmonių ar angelų vėjarodžiai. Mūsų muziejus turi labai seną – daugiau kaip 300 metų skaičiuojantį – trimituojantį „Angelą“. Šis vėjarodis stovėjo ant sodybos gyvenamojo pastato Kuliuose. Ant jo krūtinės stulpeliu žemyn įkalti žodžiai, vardai ir pavardės, o dešiniajame pakraštyje data – 1719. Angelo figūra primityvi, didelė galva ir mažos kojos. Visos proporcijos kaip liaudies skulptūrų. Dailiai iškalta tik lelijų karūna ir juosmens virvė. Lelijos – ne atsitiktinės gėlės. Biblijoje minimas lelijų laukas – visiško atsidavimo Dievui simbolis.

Kitas labai įdomus, savitas kryžius – saulutė, taip pat iš Kulių, kur kryžmos galai ir spinduliai dekoruoti trejopų formų gėlių žiedeliais. Tačiau į akis krenta kitokios, simetriškos kryžmos atžvilgiu detalės. Dvi – virš kryžmos horizonto, kitos dvi išnyra po kryžmos rėmu. Jos panašios į liepsneles, o gal iš pagonybės laikų atkeliavusios gyvatėlės, gyvatos, gyvasties nešėjos? Po mėnuliu matome ragų formos detales. Jaučio ragai – senas kulto reliktas, simbolizuojantis jėgą, menantis kraujo auką dievams.

Besidominčius unikaliu Plungės krašto kryždirbystės paveldu maloniai kviečiame apsilankyti Bukantėje, rašytojos Žemaitės muziejuje, kuriame parengta ekspozicija
ŽEMAITĖJĖS KRYŽE – SENOSIOS IR ŠIUOLAIKINĖS KRYŽDIRBYSTĖS TRADICIJA ŽEMAITIJOJE.

 

Danutė Einikienė
Žemaičių dailės muziejaus vyr. fondų saugotoja

 

 

 


Paskutinį kartą redaguota: 2019-12-20
Žemaičių dailės muziejus
Biudžetinė įstaiga
Parko g. 1, LT-90113, Plungė
Tel./Faks.: (8 448) 52492
El. paštas: zd.muziejus@gmail.com
Duomenys kaupiami ir saugomi
Juridinių asmenų registre
Kodas: 191123113
Muziejaus veikla
Maloniai kviečiame įvertinti Žemaičių
dailės muziejaus teikiamų paslaugų kokybę

Draugaukime