Naujiena

 „Ką gi pasakysi, kai vaikaitis klausia apie savo tėvelius, kaip jūs maži gyvenote, ar vis baltais batukais avėjote, kokius saldainius valgėte, ar tokia pat balta duonelė buvo, ar vis riebalus pjaustėte šalin, o ištirpusius ­ jau taukus ­ pylėte į vandens ausį. ... Duokime mūsų vaikų vaikams ateityje pasmailauti žinių iš savo tėvų ar protėvių gyvenimo bent artimiausioje praeityje. Juk ta artimiausioji praeitis virs greit tolimąja, paskui vis tolimesne praeitim”.

Žymus Lietuvos fizikas, etnologas prof. Ignas Končius (1886–1975) užaugo Žemaitijos kaime -  žemėje, kur ilgiausiai išsilaikė senoviškos liaudies tradicijos, nepakitusi, tarsi upokšnis besiliejanti žemaičių šneka, pagarbus, santūrus, gal kiek „kapotas“, bet nuoširdus kaimo žmonių bendravimas. Kaimo būtis, jos gamta, suvokta kaip nesikeičiantis egzistencinis pamatas, ant kurio ir formavosi Igno Končiaus stiprus emocinis pasaulėvaizdis, buvo jo eitojo gyvenimo kelio, nusidriekusio per du pasaulinius karus, Tėvynės netektį, stiprioji jėga. Jėga, nepaliaujamai vedusi ieškojimų, atradimų ir dalijimosi su visais keliu. Aštrus pastabumas, paveldėtas iš žemdirbiškos tėvo Antano patirties padėjo Ignui Končiui fiksuoti ir aprašyti tai, kas tvirta, gyvybinga ir amžina – gimtoji žemė.

Nuotraukoje, kuri saugoma Žemaičių dailės muziejuje, tėvas Antanas Končius su vaikais. 1899 m. pavasaris. Palanga. Fotografė Paulina Mongirdaitė. Iš kairės: Petras, Marija, Ignas.