Naujiena

Parodos pristatymo metu grojo M.Oginskio meno mokyklos mokinės Viltė Šeškauskytė ir Erika Kurmytė (smuikai), akomponavo Emilija Anužytė. Mokytoja Violeta Gaubytė. Roberta Norvilaitė ir Kornelija Gedvilaitė (fortepijonas). Mokytojos: Romena Bernotienė ir Rima Žilinskienė..

Apie praeista laiką kartu su dailininku kalbėjo Vida Turskytė. J.Bagdono archyvinį palikimą pristatė bei atsiminimais dalijosi vyr. bibliotekininkė Otilija Juozapaitienė. Apie autorių atsiminimais dalijosi menininkė Zafira Leilionienė

Parodoje vyko modernaus šokio performansas ekspozicijų salėse. Atliko LMTA Klaipėdos fakulteto, choreografijos katedros stidentai: Olga Gerasimova, Ugnius Motiejūnas, Ema Maslauskaitė, Laurynas Krasauskas.

Juozas Bagdonas (1911–2005)

Lietuvos dailininkas, Plungės garbės pilietis, vienas iš aktyviausių Žemaičių dailės muziejaus kūrėjų – gimė 1911 m. gruodžio 11 d. netoli Plungės, Antrųjų Vydeikių kaime, ūkininko šeimoje.
Mirė 2005 m. balandžio 11 d., palaidotas Kaune, Eigulių kapinėse, šeimos kape.
Likimas taip sudėliojo Juozo Bagdono gyvenimo kelią, kad pirmieji vaikiški ir paskutiniai jau garsaus pasaulyje dailininko žingsniai palikti kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmuose: anuomet jis lankė čia įsikūrusią Plungės gimnaziją (1923–1926 m.), o gyvenimo saulėlydyje grįžo sukaupęs svarų kūrybos bagažą, iš kurio didžiąją dalį brandžiausių darbų patikėjo saugoti Žemaičių dailės muziejui.
Žemaičių dailės muziejus ir dailininko Juozo Bagdono kūryba – tarsi du poliai, kurie jungia ir saugo šiuolaikinio žemaičių meno savastį bei generuoja jos klodų atsivėrimą pasauliui.
J. Bagdonas, baigęs Telšių gimnaziją ir tėvams persikėlus gyventi į Kauną, 1929 m. mokslus tęsė Kauno meno mokykloje ir privačioje Justino Vienožinskio studijoje. Dveji metai, praleisti studijoje, vadovaujant talentingam dailininkui postimpresionistui J. Vienožinskiui, padarė didelę įtaką pradedančiajam dailininkui J. Bagdonui. Puikus pedagogas sugebėjo studentams suteikti drąsos, pasitikėjimo savimi – išlaisvindavo kūrybines jaunųjų menininkų galias, išryškinant stipriąsias talento puses.
Sulaukęs vos dvidešimt vienerių, Lietuvių-prancūzų draugijos patalpose J. Bagdonas surengė pirmąją kūrybos parodą, o 1938 m. Lietuvos Nepriklausomybės 20-ies metų sukakčiai paminėti surengtoje parodoje Kaune laimėjo pirmąją valstybinę premiją už figūrinę kompoziciją „Iš jūros sugrįžus“.
Tarpukario Lietuvoje Juozas Bagdonas greitai atsidūrė kultūrinio gyvenimo centre: išrinktas Dailininkų sąjungos sekretoriumi ir reikalų vedėju. Lietuvai atgavus Vilnių, surengė lietuvių dailės parodą. Nuo 1941 m. dirbo Vilniaus dailės muziejuje. 1943–1944 m. vadovavo Vilniaus dailiųjų amatų mokyklai.
Antrasis pasaulinis karas nutraukė sėkmingą kūrybinę ir pedagoginę veiklą – laukė sunki emigranto dalia.
Iš pradžių gyveno Austrijoje, Vokietijoje, o po karo keliai nuvedė į Kolumbiją. Apsigyvenęs Bogotoje, Moterų kolegijos keramikos mokykloje ir Valstybinėje dailės akademijoje dėstė meno disciplinas. Čia įkūrė ir keramikos studiją, savo darbais duodamas pradžią Kolumbijos moderniajai keramikai.
1958-aisiais dailininkas atvyko į JAV ir apsigyveno Vašingtone. Kūrybos neapleido – jau 1960 m. surengė pirmąją abstraktaus meno parodą Baltimorės lietuvių namuose. Vėliau su parodomis aplankė daug lietuviškų kolonijų Filadelfijoje, Čikagoje, Detroite, Bostone, Hamiltone, Klivlende, Los Andžele, Hartforde, Voodhavene, Vašingtone, St. Louis. 1960 m. Vašingtone įsteigė prestižinę meno galeriją, kurioje rengė amerikiečių dailininkų parodas, kurios nuolat atsidurdavo Vašingtono spaudos dėmesio centre.
1964-aisiais persikėlė į Amerikos meno miestą Niujorką. Dailininkas rašė: „Tik čia galėjau įsitraukti į lietuvišką veiklą, dirbti organizacinį darbą tarp lietuvių ir kitų šalių dailininkų. Nepriėmiau jokios kitos šalies pilietybės, neįsigijau nuosavo namo. Buvau, ko gero, pats neturtingiausias dailininkas tarp Amerikos lietuvių, nes paveikslų salonams beveik netapiau,“ – mėgdavo prisiminti apie emigracijoje praleistus metus.
Juozas Bagdonas, išsaugojęs Lietuvos pilietybę, jos neiškeitęs į jokią kitą, į Tėvynę grįžo, kai Lietuva tapo vėl nepriklausoma.
1992 m. Vilniuje, Lietuvos dailės muziejuje, surengė savo tapybos parodą, kuri 1993-aisiais buvo perkelta į Kauno paveikslų galeriją, jaunystės miestui Kaunui padovanodamas visus parodoje rodytus paveikslus.
1993 m. liepos 10 d. dailininko paroda atidaryta kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmuose Plungėje. 1999-ųjų spalio mėn. jau visam laikui sugrįžo į Plungę.
2001-aisiais Juozui Bagdonui suteiktas Plungės garbės piliečio vardas.
Dailininko darbų turi Vilniaus, Kauno, Plungės, Klaipėdos, Telšių muziejai.
Namai, gimtoji žemė – prisiminimai apie juos, padėję išlikti ir išsaugoti kūrybines galias ir žmogišką būtį svetimoje žemėje, atsivėrė nevaržoma spalvų ekspresija, giliu dramatizmu. J. Bagdono abstrakcijos nepalieka abejingų – sukrečia nuogu sielos skausmu, ilgesiu žemaičių žemei, kurios tiek metų nematė.