Rūmų ekspozicija

Šioje nedidelėje, bet turiningoje ekspozicijoje pristatomi dailininkais, kurie figūruoja XX a. Lietuvos dailės istorijos albumuose ir vadovėliuose. Jie visi jautėsi esą žemaičiai. Nelengva apibūdinti tą „žemaitiškumą“, bet nuojautų ir mintijimų yra.

Visų pirma, jeigu turime omenyje Kazį Varnelį, Liudą Truikį ar Vladislovą Žilių, tokius skirtingus menininkus vienijantis bruožas – džiuginti mus, žiūrovus, spalvinių raštų ryškumu, dailiai organizuotu margumu, netgi, pasakytume, regėjimo kultūros branda. Krenta į akis kito žemaičio menininko savybė – nepaklusnumas valdžiai ir autoritetui, jeigu tai nesutampa su jo laisvos meninės prigimties principais.

Toks neklusnumas būdingas intelektualui, tikram inteligentui Liudui Truikiui ir maištaujančios dvasios nenuoramai Adomui Galdikui, energijos proveržiais sūkuriuojančiam Algimantui Švažui ir atkakliai savos pozicijos besilaikančiam Leonardui Tuleikiui. Atkaklumas, nenoras užleisti savo pozicijų, užsispyrimas gerąja prasme leido menininkams išlikti ištikimiems savo vidiniams nusistatymams.

Paroda tolimu aidu atliepia anksčiau surengtos Pasaulio žemaičių dailės parodos temą „Prisimenant Žemaitiją“ ir visas kitas parodas, kurių pirmoji buvo surengta dar 1989 metais. Mat gimtosios Žemaitijos užmiršti nei arčiau, nei už jūrų marių gyvenę ir kūrę dailininkai neįstengė. Tie prisiminimai ir vaizdiniai skleidėsi ir skleidžiasi savaip: kiekvieno atvejis yra patrauklus kitoniškai. Vieni dailininkai, ypač išeiviai, kartais vadinami atminties saugotojais, – giliai užkoduotas žemaitiškumas šviečia potėpyje ir pasirinktose spalvose. V. Igno ir A. Dargio kūriniai tampa lyg žemaitiškumo (lietuviškumo) nešėjais užsieniuose, o A. Gudaičio (kaip ir I.Budrio) tapyboje (visuomet) galima atpažinti nuspėjamą etninį motyvą. A. Galdikui,  J. Bagdonui ir Vl. Žiliui, atsidūrusiems kitapus vandenyno, lengviau buvo eiti pakeliui su modernizmu, išliekant skaidriais sudėtingų tautos gyvenimo momentų liudytojais. Nors K. Zapkaus kūryboje galima aptikti mums tolimo Afganistano karo atšvaitus, jis lieka žemaičiu iš Dabikinės, svečioje šalyje ieškančiu tapatumo ir savojo laiko atspindžių.

Taigi mes regime parodos šerdį, kurioje pristatomi Žemaičių dailės muziejaus Aukso fondui priklausantys Kazio Varnelio, Alfonso Dargio, Adomo Galdiko, Vytauto Igno, Lino Julijono Jankaus, Leonardo Tuleikio, Romano Vilkausko, Prano Gailiaus, Eduardo Juchnevičiaus, Bronės Mingėlaitės-Uogintienės, Valdo Simučio ir kitų darbai. Tačiau numatyta ekspoziciją plėsti, keisti jos sudedamąsias dalis, kad žiūrovas vis atrastų ne tik ir ne tiek kitus žemaičių dailininkus, bet ir jų mažiau regėtus ar išsiilgtus kūrinius. Todėl, tikėkimės, atkeliaus didžiaformatis Vladislovo Žiliaus kūrinys „Tėvo atminimui“, kuris primena mums jo gimtąjį Barsokalnį. Mes regime milžinišką akmeninį kryžių, iškylantį iš didžiulių akmens luitų. Tai ne tik paminklas tėvui, bet ir pačiam sau, dailininkui, kuris, gyvendamas Niujorke, svajojo paveikslą padovanoti Kaltinėnų bažnyčiai. O šalia esančiose kapinėse, šeimos kapavietėje, atgulė ir pats Vladislovas Žilius.

Vėliau parodoje išvysite ir pasaulyje išgarsėjusio Kęstučio Zapkaus kūrinius, skulptoriaus Antano Mončio plastiką ir kita, kurie mintimis, vaizdiniais praplės šią parodą ir formuos sudėtinį žemaičių dailininkų kūrybos vaizdą.

Menotyrininkė dr. doc. Ramutė Rachlevičiūtė