5-oji Pasaulio žemaičių dailės paroda

Intro. Kas apibrėžia dailininko priklausomybę? Ar apskritai kūryba gali būti lokalizuojama tam tikrame geo-grafiniame areale? Kiek pačiam menininkui svarbu save identifikuoti su tam tikru etnosu, žeme? Galiausiai, kuom gi žemaičių dailės paroda gali skirtis nuo kito Lietuvos regiono menininkų ekspozicijos?

   5–oi Pasaulio žemaičių dailės paroda     

Intro. Besižvalgant į jau 5-osios Pasaulio žemaičių dailės kūrėjų darbus, panašaus pobūdžio klausimai nejučia užklumpa ir įkyriai nusėda galvoje, nerimastingai tikėdamiesi būti atsakyti. Prisipažinsiu, vienintelio teisingo atsakymo taip ir neturiu. Neabejotinai žemė ir istorinis-kultūrinis arealas – vieni svarbiausių faktorių, apibrėžiančių tapatinimąsi su regionu, tačiau kiek aktyviai ši identifikacija įtakoja kūrybinį menininko potencialą? Ar šiandien buvimas Žemaitijos dailininku dar gali būti pagrindžiamas savita, išskirtine menine kalba? Ar tai daugiau siekis išsaugoti sąlytį su protėvių šaknimis ir atmintim?

Pastarąją remarką neabejotinai liudija itin gausi parodoje dalyvaujančių autorių plejada, įgalinanti su(si)daryti visuminį Žemaitijos kūrėjų situacijos vaizdą šiandien. Pabrėžtina, jog be šiandien kuriančių menininkų, parodoje pristatoma unikali pirmųjų, prieškaryje rengtų žemaičių parodų pagrindu parengta ekspozicija bei XX a. II a. pusėje kūrusių ir amžinybėn iškeliavusių žymiausių žemaičių dailininkų darbai.

Svarbu, jog 5-oji Pasaulio žemaičių dailės paroda skleidžiasi geografiškai, t.y. atskiros ekspozicijos telksis skirtinguose Žemaitijos miestuose ir miesteliuose (Plungėje, Plateliuose, Telšiuose, Kelmėje). Tai ne tik suponuoja regioninės kultūros gyvastį, bet ir sudaro galimybes kuo platesniam žiūrovų ratui susipažinti su ekspozicija.

Paroda. Pagrindinė profesionaliosios vaizduojamosios ir taikomosios dailės ekspozicija pristatoma Plungės M. Oginskio rūmuose. Paroda įdomi keliais aspektais. Visų pirma – žanriškai, kadangi, pristatoma tapybos, grafikos, tekstilės, fotografijos, mažosios plastikos sąranga. Antra – chronologine perspektyva, t.y. jau minėta istorine ekspozicijos dalimi bei pačių šiandienos autorių amžiaus skale, kur greta studentijos eksponuojasi jau pripažinti dailės grandai. Trečia – stilistiškai, t.y. kiekvienas menininkas (parodoje dalyvauja daugiau nei 150 kūrėjų) demonstruoja įvairialypę autorinę stilistiką, meninę techniką, plastines raiškos formas, priklausomybę skirtingoms mokykloms ir jų charakteristikoms.

Ne visi darbai, nors ir priskirti profesionalų pogrupiui, gali būti vienodai vertinami. Itin lengva atskirti iš dailės duoną valgančių rankos profesionalumą ar tik retkarčiais kūrybos niuansais besimėgaujančius kūrėjus. Šiame kontekste svarbus ir  pagirtinas komisijos darbas – kūrinių atranka, leidusi suformuoti stiprią ir solidžią ekspozicinę ašį, atskleidžiančią Žemaitijos regionui save priskiriančių menininkų įvairovę.

Spalva. Vienas gausiausių parodoje tapybos sektorius, laviruojantis nuo lengvų akvarelių iki potėpiais prisodrintų drobių bei demonstruojantis visas šiandieninės lietuvių tapybos tendencijas: tradicinę emocionaliąją liniją, ekspresyvią deformaciją, siurrealistinį pasaulio traktavimą ar impresionistiškai nuoširdų jo apdainavimą lyriškomis intonacijomis.

Ypač ryški parodoje „lietuviškoji“ A. Gudaičio ir jo pasekėjų tradicija, menanti ekspresionizmo gaivastį bei akcentuojanti spalvos ir potėpio sodrumą (pvz.: A. Garjono, S. Kruopio, M. Eitmonaitės, F. Linčiūtės - Vaitiekūnienės, A. Stasiulevičiaus, L. Černiausko, D. Valatkos kūriniai), ir realistinė (neretai gal net akademistinė) tapybos maniera. Pastaroji ypatingai raiškiai skleidžiasi V. Galdiko, P. Gerliko, P. Griušio, A. Ilginio, V. Kašinsko, L. Pociaus, V. Sušilovo, K. Žuolio ir kt. darbuose.

Greta, alsuojama modernistinėmis Vakarų tapybos tendencijomis, eksperimentuojama tiek formos, tiek turinio segmentais. Tai ir dekoratyvios Andriaus Miežio komopizicijos, ir lauko tapybos meistrų stilistikoje dirbančių R. Chvoinikovienės, M. Stirbytės –Valaikienės, R. Kučinskaitės,

V. Tamošiūno, L. Mišeikienės abstrakcijos, ir stilizuotos V. Ostašenkovo plokštumos, ir V. Simučio drobės a la Chagal, įvairialypės D. Andriulionio ar V. Tamoliūno metamorfozės, ir “barokinis” A. V. Burbos kompozicijų charakteris, ir kiek futuristiška V. Mikučio urbanistika, impresionistinės L. J. Jankaus ar pointilistinės J. Vosyliaus drobės, R. Zdanavičiaus grafiti ar simbolistiniai S. Želnytės mirakliai. Pažymėtinas ir gausus akvarelistų būrys: Č. Banys, G. Bulotaitė, K. Katkus, E. Šturmaitė, V. Tarabildienė, V. Udra.

Linija. Kaip ir tapyboje, grafikoje techniniu požiūriu nenutolstama nuo tradicinės raiškos: dominuoja ofortas, lino raižinys, sangvina, grafitas, tušas, eksperimentuojama mišria, autorine technika. Realistinis ir abstrahuotas vaizdavimo būdas derinamas su poetizuotu, iliustratyviu turiniu. Kameriniai, lyriški darbai veikiau apeliuoja į jaukaus ir saugaus vidinio pasaulio paieškas nei į formos polemiką. Tai – vidujiniai kūriniai, kupini šilumos, romantiškos pajautos, nuoširdaus atsivėrimo.

Žiedadulkes pieštuku nedrąsiai skabo B. Andriekutė, minimalistine estetika bei vidinių įžvalgų gelme intriguoja S. Ožinskaitė, V. Klemenytė. Originaliais kaligrafijos sprendiniais žavi Z. Inčirauskienė, siužeto multipliu – A. Krajinksas. Tradicinę lino raižinio techniką eksploatuoja V. Galdikas, V. Ignas, V. Jucys (pagardindamas ironiška tematika).

Sąlygiškai originalesnio braižo, efektingesnės formos siekia V. Barakauskas, kurio „Atsitiktinumų“ serija – tai harmoninga tuštumos ir detalės dermė. A. Žalpio eksperimentai - kėdė ir jos eskizai – ataidi konceptualistų ieškojimais. Spalvos intarsija ženklina G. Borkertaitės „Vasaros“ paklodę, tematinis netikėtumas, tarpdiscipliniškumas –  J. Petrulytės triptiką „Drugys“, medžiaginės metamorfozės – J. Pociūtės piešinius ant stiklo.

   Forma. Bendrą parodos tūrį formuoja tapybos ir grafikos labirintuose išsimėtę taikomosios dailės kūriniai. Skirtingų mastelių, medžiagų, formų ir funkcijų bei skambiai deklaruojantys savo erdvinę būtį, pastarieji daugiausiai reprezentuoja VDA Telšių fakulteto įtakas.

   Taikomosios dailės pavadinimas šiandien praranda savo pamatinę reikšmę ir funkciją. Nors pastarieji medžiagos atžvilgiu smarkiai nenutolsta nuo tradicinės dailės, tačiau neretai persipina su vaizduojamosios dailės estetine pagava. Kita vertus, būtent taikomųjų menų kūrėjai dailės aplinkoje išsiskiria drąsia eksperimentavimo dvasia, netradicinių formų ir derinių paieška, netikėtais kūrybiniais sprendimais.

Šiame kontekste paminėtini V. Anusaitė, R. Sladkevičiūtė-Dainienė, A. Kudirkienė, L. Danilevičienė, D. Dragūnas, D. Liekmanis, R. Vaitkutė,

D. Matulaitė, S. Plotnikovas, G. Jacėnaitė, A. Olbutas, besistengiantys atskleisti bronzos, aliuminio ir geležies prigimtį. Tam pasitelkia ekspresyvią kompoziciją, simboliką, žaidimą masteliais ir/ar medalio plastika, medžiagine įvairove, netikėtais jų deriniais.

Originali N. Poškutės ir B. Zdramytės – Sietinšienės juvelyrika atsiveria interpretacinių galimybių lauke, o idėjiškai užkoduoti reveransai atminčiai ataidi ir P. Gintalo, V. Mockaičio, R. Inčirausko, L. Kėrienės mažojoje plastikoje.

 Improvizuodami medžiagiškumo tranformacijomis, D. Drulys ir  K. Venclova parodoje kalbina akmenį, T. Vaičaitis – medį. Tuo tarpu tekstilės sektoriuje akivaizdžiai laimi tradicijos tęstinumo linija. Tai liudija A. Kriukaitės,  L. Ringelienės, M. Sinkevičienės, M. Dulkytės, A. Valiaus ir kt. kūriniai. Inovatyviai parodoje suskamba tik Z. Dargienės splaviniai paviršiai ir jautri V. Degenienės technika.

Keramikai G. Raudonius bei D. Ložytė išlieka ištikimi šamotinio molio jaukumui. Jiems antrina molio ir glazūros žaidimais bei pirmaprade būtimi alsuojančios L. Tarasevičienės ir S. Jankausko fosilijos, K. Dzimidavičienės akmens masės „kaukės“ bei, kaip visada jauki ir elegantiška juodoji T. Jankauskaitės keramika.

 Ypatinga vieta parodoje skiriama skulptoriaus Adomo Stanislovo Raudžio-Samogito, unikalios biografijos menininko, po daugelio metų sugrįžusio į tėvynę, darbų ekspozicijai. A.S. Raudžio darbų stilistika atspindi modernistų abstrakcionistų, tokių kaip H.Moore, J.Arpo, B.Hepworth bei ilgamečio savo kolegos kubisto J.Lipchizo kūrybinius ieškojimus. Tačiau pastarieji prisodrinti tradicinės lietuvių drožybos patirties, simbolikos elementų. Pats dailininkas savo kūrybos stilių įvardija kaip kūniškąją abstrakciją. Būtent organiškumas, artumas gamtos formoms menininko kūriniams suteikia vizualinio jaukumo, juslingumo bei šilumos. Pabrėžtinas ir autoriaus sugebėjimas transformuoti medžiaginius paviršius, suteikiant jiems nebūdingą faktūrinį įspūdį (pvz., gipso formas įvaizdijant medžio paviršiais).

Pabaigai. Telieka pasidžiaugti, jog 5-oji Pasaulio žemaičių dailės paroda atidaryta ir pasiguosti, jog sunku apžvelgti tokią gausybę darbų ir juos visus tinkamai įvertinti vos keliuose spaudos lapuose. Kita vertus, šiuolaikinės dailės kontekste, svarbiausia, pats procesas, t.y. autorių dalyvavimas, komunikacija – o aš tikiu, kad parodos metu bendravimas užsimegs ne tik tarp kūrėjų, bet ir tarp žiūrovų, istorinės atminties peržaidimas – o jis akivaizdus. Žodžiu, šios parodos indėlis į dailės plėtotę ir sklaidą Žemaitijoje neabejotinas.

Telieka atsakyti į straipsnio pradžioje iškeltus klausimus..., bet telieka jie retoriniais, į kuriuos kiekvienas pats suraskime atsakymą.

Meno istorikė ir kritikė
Goda Giedraityte

5 – osios Pasaulio žemaičių dailės parodos laureatai

Skulptorė Dalia Matulaitė,
tapytojai Vytautas Ignas ir Valerijonas Galdikas.

Garbės ženklo steigėjas ir mecenatas – klubas „Oginskio dvaro bičiuliai“ (prezidentė Danutė Baltutienė).

Specialieji prizai bus įteikti
tapytojui Aloyzui Smilingiui, juvelyrei Beatai Zdramytei,
skulptoriams Juozui Paulauskui ir Adomui Stanislovui Raudžiui – Samogitui.

Tą pačią dieną bus apdovanotas ir parodos lankytojams labiausiai patikęs menininkas, kurį jie patys ir išrinko. Daugiausiai parodos žiūrovų simpatijų nusipelnė tapytojas Vytautas Tamoliūnas.

Solidi fotografų komisija (Stanislovas Žvirgždas Aleksandras, Macijauskas, Danguolė Ruškienė, Gytis Skudžinskas, Remigijus Treigys, Skirmantas Valiulis) išrinko geriausią žemaičių fotografą.
Geriausiu fotografu pripažintas Jonas Strazdauskas
, kuriam bus įteiktas parodos laureato medalis. Padėkos raštais ir skulptūromis (aut. A.Vaškys) apdovanoti: Paulius Gvildys iš Kretingos, Romualdas Rakauskas iš Kauno ir Edis Jurčys, dabar gyvenantis JAV. Šeštadienį bus paskelbtas ir žiūrovams labiausiai patikusių fotografijų autorius.

Kelmėje surengtoje žemaičių tautodailininkų parodoje geriausiu tautodailininku pripažintas kalvis Vytautas Jarutis (Alytus). Jam apdovanojimas bus įteiktas uz kalvystes ir kryždirbystės tradicijų tęstinumą.

 

Paskutinį kartą redaguota: 2020-06-25
Neradote ieškomos informacijos?
parašykite mums
Žemaičių dailės muziejus
Biudžetinė įstaiga
Parko g. 1, LT-90113, Plungė
Tel./Faks.: (8 448) 52492
El. paštas: zd.muziejus@gmail.com
Duomenys kaupiami ir saugomi
Juridinių asmenų registre
Kodas: 191123113
Muziejaus veikla
Maloniai kviečiame įvertinti Žemaičių
dailės muziejaus teikiamų paslaugų kokybę

Draugaukime